Maža kaina – gili duobė arba kaip senas įprotis kiša koją kovoje su šešėliu
Esame tauta, žinanti, kas yra nepriteklius ir nuolat ieškanti būdų, kaip sutaupyti. Todėl prekės ar paslaugos kaina dažnai tampa pagrindiniu jos vertinimo kriterijumi. Tačiau skaidrų verslą vienijančios iniciatyvos „Baltoji banga“ nariai pabrėžia, kad „pigiau“ gali reikšti, jog pardavėjas galbūt išsisuks nuo mokesčių arba savo darbuotojams mokės minimalų atlyginimą. Tai užsuka amžiną ratą, kuriame vieni piktinasi per mažai uždirbantys, o valstybei, nesurenkant pakankamai mokesčių, nepavyksta mokėti oraus atlyginimo savo specialistams: medikams, mokytojams, policininkams. Bet ar įmanoma atsikratyti įpročio kaskart „griebti“ pigiausią? Apie tai kalbamės su iniciatyvos „Baltoji banga“ nariais – įvairių sričių verslo vadovais.
Kaina skiriasi, atlygis darbuotojui – ne. Iš kur tokia matematika?
Salono „Retroforma“, parduodančio tapetus, audinius užuolaidoms bei baldams aptraukti ir teikiančio įvairias kitas paslaugas įkūrėja Lina Kalinauskaitė-Forsman sako, kad matematika paprasta: kainos gali skirtis, bet sąžiningam verslui sumokėjus mokesčius, darbuotojo atlygis gali likti toks pats.
„Mes esame interjero dekoratoriai. Dažniausiai teikiame užuolaidų siuvimo, montavimo, kabinimo darbus. Įsivaizduokime, kad gavome užduotį pritvirtinti užuolaidų karnizą. Mūsų įmonės kainoraštyje 1 metras tvirtinimo darbų įkainotas 9,5 euro įskaitant visus mokesčius. Savarankiškai dirbantis meistras, jei paprašome jo paslaugos, norėtų, kad sumokėtumėte jam į rankas – 4 eurus. Tiek pat jis ima ir iš privačių klientų, kurie į jį kreipiasi. Tačiau 4 eurus padauginus iš 1,7 koeficiento (mokesčiai už darbuotoją) ir pridėjus PVM, išeina beveik ta pati suma. Kitaip tariant, darbuotojas gaus tiek pat. Bet mes būsime, „verslininkai, kurie brangiai plėšia“, o žmogus, kuris dirba „sau“ – „geras meistras“,“ – paaiškino L. Kalinauskaitė-Forsman.
Rinkdamiesi mažiausią kainą neskatiname verslų veikti skaidriai ir mokėti mokesčius už savo darbuotojus, o tai darantiems sunku konkuruoti su šešėliniais ar neskaidriai savo pajamas deklaruojančiais meistrais.
„Reikia tam tikro įsisąmoninimo, kodėl mes mokame mokesčius. Gal ši krizė atvers akis? Dabar tai ypač aktualu, nes tie, kas moka mokesčius, jaučia valstybės petį, o gal ji net ir pagalbos ranką išties? Jei visi mokėtume mokesčius, galbūt valstybė galėtų šioje situacijoje mumis pasirūpinti labiau? – temą į šiandienos aktualijas pakreipė pašnekovė. – Grįžtant prie įprasto, ne krizinio laikotarpio, jei mokėsime mokesčius, galbūt pavyks pakelti algas medikams, mokytojams?“
Sunkus klausimas: ar pats už tiek dirbtum?
„Retroformos“ įkūrėja svarsto ir apie atlygio dydį darbuotojams. Šiuo metu dėl koronaviruso pandemijos išgyvename finansinę krizę, tačiau iki tol Lietuvoje vidutinis atlyginimas kasmet augo, gyvenome vis geriau. L. Kalinauskaitė-Forsman mano, jog verslo įmonė gali veikti skaidriai ir mokėti minimalų atlyginimą, tačiau jai asmeniškai norisi mokėti orią algą.
„Visuomet keliu klausimą – ar pats norėtum už tokį atlygį dirbti? Kodėl tuomet prašai, kad kitas žmogus už tiek dirbtų? Mokantys minimalią algą ir visus mokesčius – jau laikomi skaidriais verslais, tačiau ar kada bandėte išgyventi iš 400 eurų? Kokios kokybės galime reikalauti iš žmogaus, kuris valgo pigiausią maistą, rengiasi pigiausiais drabužiais, negali lavinti savęs ir savo vaikų? Minimali alga (kad ir „balta“) neužtikrina žmogaus orumo,“ – įsitikinusi L. Kalinauskaitė-Forsman.
Jos nuomone, reikia nuolatinio visuomenės švietimo apie mokesčių svarbą ir reikšmę, kiekvieno iš mūsų asmeninę atsakomybę už save ir savo ateitį.
„Samdomas darbuotojas turi žinoti, kiek už jį sumokama mokesčių, nes tai šių dienų situacijoje yra investicija į bedarbio pašalpą. Sumokėti mokesčiai tapo kaip niekad vertingi,“ – sako pašnekovė.
„DealLink“ vadovo galvosūkis: kokias kruopas šiandien pirktumėte pagal ekonominio naudingumo kriterijų?
Pirkimų „verslas verslui“ (B2B) platformos „DealLink“ vadovas Emilijus Vinča sako, kad „mažiausios kainos“ kriterijus vis dar gajus ir viešuosiuose pirkimuose.
„Mūsų platformoje atviri pirkimai vykdomi panašiu principu, kaip ir viešieji – juose gali dalyvauti bet kas, atitinkantis pirkėjo iškeltas sąlygas, – sako E. Vinča. – Kai verslas perka iš verslo – mažiausia kaina rečiau tampa lemiamu veiksniu. Bet, grįžtant prie valstybinio sektoriaus, nėra taip paprasta įgyvendinti viešąjį pirkimą pagal ekonominio naudingumo kriterijų – tam reikia kompetencijos. Įsivaizduokite, kad reikia užsipirkti kruopų – juk paprasčiausia imti pigiausias!“
Be to, sukūrus ekonominio naudingumo kriterijus išlieka rizika, jog žurnalistai ar konkursą pralaimėję dalyviai, apkaltins šališkumu, korupcija, kriterijų pritaikymu vienam konkurso dalyviui.
„Būtų puiku, jei sektume Vakarų Europos pavyzdžiu ir supaprastintume pirkimų tvarką. Dabar turime dokumentus, dokumentėlius ir pažymas – net smulkiuose pirkimuose. Kai stažavausi Švedijoje, teko lankytis Lundo universitete ir stebėti, kaip vienas darbuotojas ėjo nusipirkti reikiamos įrangos. Jis priėjo prie stalo, iš stalčiaus išsitraukė žurnalą, prie kurio buvo prisegta mokėjimo kortelė. Žurnale pasirašė, kad paėmė tą kortelę ir kada, tuomet išėjo kartu su mumis į parduotuvę. Įsigijo reikiamų prekių, grįžęs vėl pasirašė į žurnalą. Taip atrodė viešasis pirkimas,“ – prisiminė E. Vinča.
„Visi – vagys“. O dabar įrodykite, kad ne
Vinčos nuomone, dabartinė viešųjų pirkimų sistema tarsi rėkte rėkia: „Visi – vagys!“. Šūsnimi užpildytų dokumentų ir pažymų turite progą įrodyti, jog toks nesate.
„Manau, kad supaprastinus procedūras atpigtų viešųjų pirkimų organizavimas ir gal nereikėtų taip bijoti pasirinkti ne mažiausios kainos varianto,“ – sako „DealLink“ vadovas.
Jo teigimu, privatus verslas „mažiausią kainą“ interpretuoja kiek kitaip – lygina pasiūlymus ir pasirenka viena pigesnių, bet nebūtinai pigiausią. Be to, šiame sektoriuje daug intensyviau vyksta derybos. Verslo subjektams jis rekomendavo vykdyti atvirą pirkimą – taip gaunama daugiau pasiūlymų ir pavyksta įsigyti prekę ar paslaugą jei ne mažesne kaina, tai geresnėmis sąlygomis.
Grįžtant prie viešojo sektoriaus, jo procedūras, pasak E. Vinčos, galėtų supaprastinti šią sritį administruojanti Ekonomikos ir inovacijų ministerija ir Viešųjų pirkimų tarnyba. Jis yra pastebėjęs, jog neįvykusių viešųjų pirkimų skaičiai yra gana dideli. Tai ne tik milžiniškas valdininkų darbo laiko eikvojimas, bet ir negebėjimas gauti reikiamos paslaugos ar prekės laiku, darbų atidėjimas ištisiems mėnesiams.
Ekonominiu naudingumu pagrįstame konkurse – ir vėl mažiausia kaina
Baltijos šalyse veikiančiai rinkos tyrimų kompanijai „Rait Group“ vadovaujanti Dovilė Končak mažiausios kainos problemą pastebi ir konkursuose, kuriuose perkamos rinkos tyrimų paslaugos.
„Vis dar tenka pastebėti gana liūdną tendenciją: kai konkursas organizuojamas siekiant išrinkti ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą, kaina vis tiek išlieka vienu iš esminių kriterijų. O dalyvaujant tokio pobūdžio konkurse reikia pateikti pakankamai didelės apimties pasiūlymus. Ilgainiui didžiosios kompanijos pradeda svarstyti, ar joms apskritai verta dalyvauti. Nuo to nukenčia pačios perkančiosios organizacijos,“ – sako D. Končak.
Viešųjų konkursų organizatoriai dėl polinkio orientuotis į mažiausią kainą, rizikuoja prarasti patyrusius ir kompetencijų turinčius dalyvius.
„Be to, kartais peržvelgusi konkurso laimėtojų pasiūlymą, svarstau, kaip apskritai įmanoma už tokią kainą įgyvendinti tai, ko prašoma? Juk turi įdarbinti apklausų atlikėjus, jiems mokėti darbo užmokestį, visi jie dirba kompiuteriu ir yra kvalifikuoti – negali mokėti minimalaus atlyginimo,“ – stebėjosi pašnekovė.
Ją nuvilia, kad perkančiosios organizacijos daug dėmesio skiria galutinei pasiūlymo kainai, tačiau nepakankamai domisi, iš ko ji susideda – per visą 10-ies metų karjerą jos vos porą kartų paprašė paaiškinti, kas sudaro pasiūlymo kainą.
Švietimas turėtų padėti abiem pusėms
Vis tik šviesa tunelio gale yra – kai kurių perkančiųjų organizacijų atstovai ima gilintis į konkurso dalyvių pasiūlymus, perskaito jų pateiktus projektus ir siekia atrasti kokybiškiausios paslaugos tiekėją. „Rait Group“ vadovė mano, jog darbas valstybinės reikšmės projektuose įmonėms turėtų būti prestižinis. Tokiu atveju valstybei vos paskelbus konkursą savo paslaugas suskubtų siūlyti geriausi specialistai.
Ko ilgametės rinkos tyrimų specialistės nuomone, reikėtų, kad situacija keistųsi? D. Končak pripažįsta, kad veiksmų imtis turėtų ir pačios rinkos tyrimų kompanijos: skirti papildomai resursų, kad paaiškintų pirkimų organizatoriams, kokio tipo bus tyrimas, iš ko susidaro jų paslaugų kaina. Ji pati kiek įmanoma bando dalintis informacija apie visuomenės bei rinkos tyrimų metodikas, specifiką. Tačiau turi prašymą ir perkančiosioms organizacijoms.
„Gavę pasiūlymus, pasigilinkite į kainos sandarą. Sąžiningai atsakykite sau – ar pasiūlymą pateikusi įmonė tikrai įvertino darbo užmokesčio dydį ir darbo vietos mokesčius? Kiek bus mokama apklausų atlikėjams?“ – klausimų pasvarstymui pažėrė D. Končak.
Šis prašymas aktualus ne tik konkursų organizatoriams, bet ir kiekvienam, perkančiam bet kokią prekę ir paslaugą kasdienėms reikmėms. Jei į galvą toptelėjo, „O, kaip pigu!“, pasvarstykite, kiek resursų reikėjo prekei sukurti, arba už kokį atlygį turėtų dirbti paslaugą jums siūlantis asmuo. Ar tikrai jis nepamiršo priskaičiuoti mokesčių? O šiandieninė situacija padeda dar geriau suvokti, jog kasdien investuoti reikia ne tik į akcijas ar gyvybės draudimą, bet ir į nedarbingumo ar bedarbio išmoką.
Daugiau informacijos:
Ieva Lapeikienė
Skaidraus verslo iniciatyvos „Baltoji banga“ vadovė
El. p.: ieva@baltojibanga.lt
Mob. tel. +37060103592